Ramune,smagu tokie susitikimai. Atvirai, tai kažkodėl jokie kiti sprendimai, susiję su mano dukrytės auginimu, nėra susilaukę tiek neigiamos kritikos ir komentarų ir tiek maža palaikymų - kaip sprendimas maitinti pagal poreikį ir iki tada, kol norės pati, bei ženklų kalbos mokymasis... Į pastarąjį visai neseniai gavau dar vieną priekaištą - "neatimkit iš vaiko vaikystės", ir pasijutau kaip mama, kuri žūtbūt išmokyti dar nė kalbėti nemokantį vaiką daugybos lentelės. Bet žinot ką galvoju - o gal ir gerai, taip nuolat pasitikrini, ar iš tiesų tavo sprendimas buvo geras ir ar nereikia ko nors gyvenime keisti. Nėra nieko skaudžiau, kaip matyti žmogų aklai įsikabinusį savo įsitikinimų ir negirdinčio kitų žmonių. Todėl visiems skeptikams dėkoju už jų nuomonę, ir sakau - TAIP, šiuo metu neabejoju, kad mano sprendimas mokyti ženklų dukrelę yra teisingas. Lauksime kitų susitikimų!
Savo sprendimo dėl gestų kalbos naudą matau ir jaučiu kiekvieną dieną.
Tie, kas nemoko savo vaikų kūdikių gestų kalbos, labai daug praranda. Savo vaikų pažinimo kontekste. O tie, kas koneveikia šaunią įdėją - tiesiog stokojantys išprūsimo. Nereikia net pykti ant jų.
Tačiau belieka apsidairyti aplinkui, ir tampa aišku, kad yra tokių tėvų, kurie ir nenori pažinti savo vaikų. Nori, kad tik jie netrukdytų jiems toliau gyventi savo gyvenimo.
Vis dėlto labai džiaugiuosi kartu su šeimomis, kurios nebijo žvelgti progresyviau, mąstyti kitoniškiau. Ir su laiku gal mums pavyks išsivaduoti nuo visuomenės spaudimo gyventi šiuolaikiškai, moderniai, ir mes grįšime prie savo esmių: šeimos, gamtos, dvasingumo.
Svarbu, ne ką žmonės pasakys. Svarbu, kaip jaučiuosi aš ir mano vaikas.
Mano sūnus laimingas. Aš laiminga. Mano mamystė ne kančia. Mėgaujuosi kiekviena akimirka. Pakartočiau būtinai dar kartą viską nuo pradžių. Ir tik taip, o ne kitaip.
Kitas susitikimas, beje, EKOBANGOJE, vasario 26 d.
2 komentarai:
Ramune,smagu tokie susitikimai. Atvirai, tai kažkodėl jokie kiti sprendimai, susiję su mano dukrytės auginimu, nėra susilaukę tiek neigiamos kritikos ir komentarų ir tiek maža palaikymų - kaip sprendimas maitinti pagal poreikį ir iki tada, kol norės pati, bei ženklų kalbos mokymasis... Į pastarąjį visai neseniai gavau dar vieną priekaištą - "neatimkit iš vaiko vaikystės", ir pasijutau kaip mama, kuri žūtbūt išmokyti dar nė kalbėti nemokantį vaiką daugybos lentelės. Bet žinot ką galvoju - o gal ir gerai, taip nuolat pasitikrini, ar iš tiesų tavo sprendimas buvo geras ir ar nereikia ko nors gyvenime keisti. Nėra nieko skaudžiau, kaip matyti žmogų aklai įsikabinusį savo įsitikinimų ir negirdinčio kitų žmonių. Todėl visiems skeptikams dėkoju už jų nuomonę, ir sakau - TAIP, šiuo metu neabejoju, kad mano sprendimas mokyti ženklų dukrelę yra teisingas.
Lauksime kitų susitikimų!
Renata,
galėčiau paantrinti Jums.
Savo sprendimo dėl gestų kalbos naudą matau ir jaučiu kiekvieną dieną.
Tie, kas nemoko savo vaikų kūdikių gestų kalbos, labai daug praranda. Savo vaikų pažinimo kontekste. O tie, kas koneveikia šaunią įdėją - tiesiog stokojantys išprūsimo. Nereikia net pykti ant jų.
Tačiau belieka apsidairyti aplinkui, ir tampa aišku, kad yra tokių tėvų, kurie ir nenori pažinti savo vaikų. Nori, kad tik jie netrukdytų jiems toliau gyventi savo gyvenimo.
Vis dėlto labai džiaugiuosi kartu su šeimomis, kurios nebijo žvelgti progresyviau, mąstyti kitoniškiau. Ir su laiku gal mums pavyks išsivaduoti nuo visuomenės spaudimo gyventi šiuolaikiškai, moderniai, ir mes grįšime prie savo esmių: šeimos, gamtos, dvasingumo.
Svarbu, ne ką žmonės pasakys. Svarbu, kaip jaučiuosi aš ir mano vaikas.
Mano sūnus laimingas. Aš laiminga. Mano mamystė ne kančia. Mėgaujuosi kiekviena akimirka. Pakartočiau būtinai dar kartą viską nuo pradžių. Ir tik taip, o ne kitaip.
Kitas susitikimas, beje, EKOBANGOJE, vasario 26 d.
Iki malonaus susimatymo,
Ramunė
Rašyti komentarą