Mes pabandėme – nesigailėjome nė minutėlei

Mūsų Viltei šiuo metu jau 2 metai. Ji jau taria beveik visus žodžius, bando dėlioti 2-3 žodžių sakinukus, dainuoja daineles. To, ko nepavyksta ištarti – vis dar parodo ženklais.

Gestais nuo 1,5 metukų supranta ir išvardina visas rodomas abėcėlės raides (t.sk. angliškas), pati parodo kai kurias, knygose atpažįsta visas raides, o jei jos neištaria (pvz.: R arba Z) – parodo gestu.

Kaip viskas prasidėjo rasite mūsų šeimos atvejo istorijoje, kuris buvo užrašytas, kai Viltei buvo 16 mėn. Smagaus skaitymo..

Gestų kalbos mokyti dukrytę pradėjome nuo 9 mėn. „Užsikabinau“ perskaičius straipsnį žurnale. Amžius, kada rekomenduojama pradėti mokyti kūdikius, sutapo su mūsų mažosios. Pamaniau: kodėl gi ne? Bent jau bus užsiėmimas man pačiai ir įdomiau praleisime laiką kartu. Nulindau straipsnyje nurodytais internetiniais adresais platesnės informacijos. Kai pamačiau filmuotą medžiagą, tėvelių atsiliepimus, mokslinių tyrimų santraukas – apsisprendžiau akimirksniu. Panaršius lietuviškus puslapius ir lietuvių kalba daugiau informacijos neradusi, nusprendžiau išbandyti angliškąją mokomąją medžiagą. Parsisiunčiau vieną pamokėlę pradinukams. Iš pradžių, rodydama elementariausius ženklus („valgyti“, „gerti“, „pienukas“, „mama“, „tėtis“, „šuniukas“) pajaučiau, kad įdėmiau į mane pradėjo spoksoti mergaitė. Gestus kartojau nuolat sakydama žodį, kaip buvo nurodyta pamokėlėje, tačiau pastebėjau, kad mano šeimyna į mane žiūrėjo lyg į kokią kvaištelėjusią ir vis kartkartėmis pasišiepdavo. Tokios pačios reakcijos sulaukėm ir iš močiutės, kitų giminaičių. „Na, nežinau, kam vaikui, nebylių kalba. Visi išmokom kalbėti – išmoks be jokių čia nesąmonių ir jūsiškė. Na, bet jei tu neturi ką veikti...“ Prisipažinsiu, toks skepticizmas tikrai nekėlė ūpo. Bet, esu atkakli.

Mažylei augant, pamačiau, jog nebeužtenka „mama“ ir „tėtis“. Tam, kad ji suprastų, jog kiekvienas daiktas turi savo pavadinimą ir gestą, man reikėjo vis didesnio gestų kalbos žodyno. Dėl to, nusprendžiau, kad praverstų parsisiųsti dar vieną pamokėlę. “Maistas“ – nes man pasirodė, kad kai pradedama visko ragauti (o 9 mėn. mažyliai be įprasto pienuko jau vis daugiau ir daugiau kažko ragauja), vaikutis siekdamas arba prašydamas kažkokio daikto galėtų rodyti ir jo gestą, o aš suprasčiau, kada jis nori obuolio, o kada banano. Taigi, pamokėlė „Maistas“ buvo laiku ir vietoje :) Bet iš kart susidūriau su problema. Kaip pačiai nesusipainioti ir atsiminti visus ženklus? Kiekvieną kartą duodama vaikučiui daiktą neprašysiu palaukti sakydama: „Brangioji, truputėlį tu čia pasėdėk, aš nubėgsiu greitai žvilgterti į kompiuterį kaip jis rodomas…“ Supratau, jog reikia kažkokios knygelės-žodynėlio ar kažko panašaus. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo (arba iki manęs ta informacija nebuvo atkeliavusi) gestų kalbos girdintiems vaikams mokyklėlių, iš kur būčiau galėjusi tokią medžiagą nusipirkti jau paruoštą, todėl suradus tame pačiame visagaliame internete trumpas technines nuorodas kaip galima pasidaryti mokomąsias korteles, ėmiausi darbo pati. Dabar, kai pamačiau kaip jos atrodo originaliai padarytos Astos vadovaujamosiose klasėse, būčiau tikrai pati negaišus laiko ir nedarius, o tiesiog įsigijusi. Bet buvo kaip buvo. Laminuotos kortelės (vienoj pusėj paveiksliukas, kitoj – mano pačios nuotrauka su trumpu aprašymu kaip atlikti tą gestą) buvo pagamintos.

Kasdienei veiklai su Viltyte turėjom korteles šiom temom: „gyvūnai“, „vaisiai“, „daržovės“, “šeimos nariai“ ir keletą „motyvacinių“ gestų. Jūs nepatikėsit, bet mano vaikui jos buvo pats įdomiausias žaislas iš visų! Kuris žaislas įdomesnis? Ar tas, kuris vienodai žybsi? Ar tas, kur skirtingiems paveiksliukams pačiai mažajai bekeičiant – keičiasi ir mamos mimika? Iškelia vieną kortelę, o mama – kažką makaluoja rankytėmis, kažką sulėtintai ir išraiškingai sako... „Įdomu, o ką ji sakys/rodys, kai pakelsiu kitą kortelę? Oho – ji vėl kitaip rodo! Ir dar atneša paveiksliuke daiktą pačiupinėt, atsikast, atsilaužt, pastumdyt...“ :)

Dar atnešdavau knygelių, kad parodyčiau kitaip pavaizduotą mokinamą gestą arba atvirkščiai, kai vartydavome knygeles, radusi piešinėlį to gesto, kurį mokėmės, ištraukdavau kortelę ir parodydavau ženklą. Jei kortelės po ranka neturėdavau – tiesiog rodydavau gestą.

Ėjo laikas, o mažylė tik atidžiai žiūrėdavo, bet nieko nebandydavo rodyti atgal. Bet štai, beveik po 3 mėn., ji pradėjo rodyti gestą „lėktuvas“! Įsivaizduojat? Ne „pienukas“ ar „valgyti“, bet „lėktuvas“. Na jo… Mano draugė sako: „Ko tu stebiesi, kai tiek lėktuvų vaikas mato skraidant?“ :) Nuo to viskas ir prasidėjo. Ženklas po ženklo. Po parodymo seka pagyrimas – o Viltė kartoja ir kartoja :) ir patenkinta pati džiaugiasi, kad visi aplink rankytėm ploja.

Kaip jau turbūt supratote, skeptikų priešiškumas pamačius mokslo vaisius pamažėle pradėjo garuoti. Ir netgi giminaičiai, atvykę aplankyti, vis klausinėjo: „Na, tai ką dar išmokote? Prašau parodykite... mums taip įdomu!” Mano tikslas nebuvo išmokyti savo vaiko, kad galėčiau pasipuikuoti prieš kitus, bet man malonu, kad šis žaidimas, davė puikių rezultatų ne tik mūsų tarpusavio bendravimui, bet ir jos raidai. Spręskite patys:

1. Būdama 13 mėn. Viltė naudojo apie 40 gestų;

2. Dabar dukrai beveik 16 mėn. ir ji „žodyną“ praplėtė iki 100 gestų, kuriuos puikiai rodo.

3. Įdomiausi žaislai – KNYGOS. Vartydama knygelę „Du gaideliai“ mano dukra gestais parodo paveikslėlyje matomą personažą ir ką jis daro (vištytės veža, ožys mala). Čia daug paveiksliukų, kuriuose vyksta veiksmas, apie kuriuos galima papasakoti. Nors mano didysis (auginam 10 metų sūnų) labai mėgsta skaityti, bet būdamas tokio amžiaus kaip dabar Viltė tikrai ne taip smarkiai mėgo knygas. Ar galite įsivaizduoti 15 mėn. vaiką sukoncentruojantį dėmesį į jam skaitomą pasaką? Aš neįsivaizdavau. Iki dabar... Aš esu įsitikinus, kad tai gestų kalbos mokymo pasekmė.

4. Šiandien ji atpažįsta raideles „A“, „O“, „B“ bei skaičiukus „1“ ir „2“ ne tik tekste, bet ir ant užrašų lauko reklamose, ant produktų pakuočių.

5. Mažylė skiria ir paprašyta atneša 4 spalvas: geltona, žalia, raudona, mėlyna.

6. Būdama 12,5 mėn. mamai deklamuojant eilėraštuką apie vaikutį, ji rodė ant savęs eilėraštyje sakomą žodį.

7. Ji ne tik rodo gestus, bet ir sako žodžius: mama ir tiati, baba, labas, čia, maluni (mėnulis) bei kitus žodžių trumpinimus, kaip da (dar) ir panašiai.

Kaip matote, Viltė netyli :) ir jos kalbos raidai, gestų kalba neigiamos įtakos nepadarė kaip daugelis skeptikų gali įsivaizduoti. Mergaitė taria suprantamus ir net mūsų močiutėms įprastus žodžių skiemenis.

Šiandien mano dukrelė turi galimybę pasidalinti su artimaisiais ką mato ir kas ją domina (liūtas, begemotas, zebras ar aštuonkojis) arba ji gali parodyti ko nori: ar žaisti su kastuvėliu smėlio dėžėje ar suptis. Ji rodo, kad stipriai pučiant vėjui gali nukristi kepurė, kad ji šiuo metu nenori gerti sulčių, bet nori arbatos, kad mieliau rinktųsi pomidorą, o ne agurką, kad nori paragauti traputį ar mieliau rinktųsi kukurūzus ar duonytės, ar pyrago. Aš žinau, kada ji nori piešti ar pažaist su kaladėlėmis. Ir taip be galo, be krašto...

Nemokėdama parodyti pirščiukais ji temptų už skverno ir baksnotų į daiktą... Bet gal jis yra spintelėje ir jo nesimato? Nejau, kad patenkintume vaikučio norą versime daiktą po daikto iš spintelės, nes jis negali ištarti to, ko labai labai nori?:-)

Dar vis abejojate?

Mama Laima