2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Vaiko pasaulio pažinimas - nuostabi patirtis

Kiekvieną vakarą su sūnumi skaitom knygeles. Turime vieną labai mėgiamą: apie pelytę ir katiną, kurie ėjo pasižvalgyti po apylinkes. Istorijos pabaigoje katinas pažada pelytei rytoj paskraidyti oro balionu. Dažnai praleidžiu mažiui žinomus žodžius, kuriuos jis arba pasako pats, arba parodo gestais. Vieną vakarą nutilau ties oro balionu. Paklausiau sūnaus, kai jis parodė oro baliono gestą, ar ir jis norėtų kartu kilti. Parodė į save, tarė "mama". Pasitikslinau, ar mane nori kartu pasiimti. Sulaukiau teigiamo atsakymo. Dar paklausiau, ką norėtų į kelionę pasiimti? Pasakė, kad dėdę Tomą ir parodė boružės gestą. Argi ne nuostabu? Gražūs mažo vaiko norai...

2 komentarai:

Unknown rašė...

Ramune, kokia nuostabi patirtis!!!! O as svarstau - kadangi mano dukryte jau kalba daug, gestu vis mazeja, prisiminiau, kad yra gi gestu abecele ir galima mokyti vaikuti paraidziui zodi sakyti. Ka Jus apie tai manote - verta mokyti ir nuo kada, ar jau cia perlenkiama lazda... As tiesiog pati kazkada su drauge siaip smagumo delei ismokau, mes valandu valandas kalbedavomes tarpusavyje burnos nepraverdamos, tai buvo musu slapta kalba... Betgi mums jau ir metuku buvo... kokiu 16 :))))

Ramunė Murauskienė rašė...

Viska galima daryti :) Jei vaikui patinka, veikla jį domina, jam smagu - vadinasi gerai viskas. Mažiuliai imlūs viskam. O jei dar noriai ko nors mokosi - puiku. Jei vaikui bus per sudėtinga, jam tiesiog nepatiks :) Svarbu į viską žiūrėti per žaidimo prizmę :) Aš raides sieju su atskirais žodžiais, kurie prasideda viena ar kita raide. Bet gestų abėcėlės dar nemokinu :) Esu skaičiusi mokytojų lituanisčių patirtį apie tai, kaip jos garsų tarimą pradinėse klasėse siejo su kažkokiais gestais. Jei rasiu, būtinai atsinešiu tą straipsnį į ekobangą :)